Investment Banking Boutique Investment Banking Boutique Investment Banking Boutique
RU EN LT

„ Esu dėkingas, kad HORTUS nustatė realią mano akcijų vertę, organizavo sandorį ir labai padėjo derybose“

Jonas Balčius,
sėkmingai pardavęs savo 50 % UAB “Jovaigė” akcijų paketą

“KPMG vardu norėjau padėkoti jums už profesionalų projekto vedimą; su tokiais partneriais tikrai malonu dirbti, net ir esant skirtingose barikadų pusėse.”

Darius Klimašauskas
UAB “KPMG Baltics” įmonių finansų vadovas

“Tai aukščiausio lygio navigacija bei palaikymas sprendimų ir derybų jūroje.”

Mindaugas Karalius
UAB “MK Laivyba” generalinis direktorius

“Įsitikinau, kad vienam, be strateginių patarėjų sėkmingas verslo pardavimas būtų sunkiai įmanomas, ypatingai derantis su stambiu užsienio investuotoju.”

Kęstutis Sinskas,
sėkmingai pardavęs UAB “Gensina”

„Rinkausi į patarėjus kompaniją, turinčią solidų įdirbį. HORTUS profesionalumas, patirtis ir derybiniai gebėjimai užtikrino sėkmingą sandorį“

Virginijus Juškys,
sėkmingai pardavęs 25 % UAB “Somlita” akcijų paketą

Įmonės pirkimas, pardavimas kaip verslo įsigijimo būdas

Spausdinti puslapį

Apsisprendus ne pradėti naują, bet perimti jau veikiantį verslą, tinkamiausio jo įsigijimo būdo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių visų iš anksto hipotetiškai numatyti ir įvertinti beveik neįmanoma. Net ir konkrečiu atveju, turint visą reikalingą informaciją, pasirinkti abiem būsimo sandorio šalims geriausią teisinį verslo perleidimo būdą gali būti sudėtinga ir užtrukti. Paprastai verslo įsigijimo būdas, labiausiai atitinkantis vienos iš šalių interesus, gali būti ir dažnai yra nenaudingas ar mažiau naudingas kitai šaliai. Dažniausiai tai susiję mokestiniais, pirkėjo ir pardavėjo atsakomybės bei kai kuriais kitais klausimais.

Šiame straipsnyje bus išsamiai aptariama įmonės prikimo–pardavimo sutartis. Tokių sutarčių Lietuvoje yra pasirašyta vos kelios, o užsienio valstybėse įmonės pirkimas–pardavimas dažnai svarstomas kaip svari akcijų (kontrolę suteikiančio akcijų paketo) įsigijimo alternatyva. Be įmonės pirkimo–pardavimo ir akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių (arba bendrovės išleistos naujos akcijų emisijos įsigijimo), yra dar keli teisiniai būdai įsigyti verslą: kelių atskirų turto ir teisių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas; įmonės faktinis įsigijimas reorganizuojant juridinį asmenį. Įmonės pirkimui–pardavimui alternatyvius teisinius verslo įsigijimo būdus aptarsime nagrinėdami kai kuriuos atvejus, kai naudinga sudaryti įmonės pirkimo–pardavimo sutartį vietoj kitų sandorių, kuriais galima būtų pasiekti tą patį ekonominį rezultatą.

Įmonė kaip objektas, bet ne kaip subjektas

Įmone yra įprasta vadinti ūkinę komercinę veiklą vykdantį ekonominių santykių subjektą. Svarbu pabrėžti, kad nuo tokio įmonės sąvokos apibrėžimo reikia atsiriboti, kai kalbama apie įmonės pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinės teisės prasme įmonė nėra santykių subjektas. Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.) ir nustojus galioti Lietuvos Respublikos įmonių įstatymui (2004 m. sausio 1 d.), ši sąvoka neturėtų būti vartojam kaip juridinio asmens sinonimas (išskyrus tuos atvejus, kai atskirų juridinių asmenų teisinių formų pavadinimuose vartojamas žodis „įmonė“, pavyzdžiui, „individuali įmonė“, „valstybės įmonė“, „savivaldybės įmonė“ ir pan.). Įmonė, kaip teisinė kategorija, suprantama tik kaip civilinių teisinių santykių objektas, bet ne subjektas. Įmone laikomas turtinis kompleksas – tai verslu užsiimančiam asmeniui priklausančio turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Ji gali būti perkama ir parduodama, nuomojama (sudarant įmonės pirkimo–pardavimo arba įmonės nuomos sutartis), tačiau pati pirkti, parduoti, nuomoti ar pan. negali, nes neturi subjektiškumo. Pavyzdžiui, bendrovė A gali sudaryti įmonės prikimo–pardavimo sutartį ir tokiu būdu parduoti visą savo turimą turtą, perleisti visas teises ir pareigas kitam asmeniui, pavyzdžiui, bendrovei B, ir už tai gauti perleidžiamo turtinio komplekso vertę atitinkančią kainą. Tokiu atveju bendrovė B faktiškai perimtų bendrovei A priklausiusį verslą, o bendrovės A turtą po sutarties sudarymo ir įvykdymo sudarytų tik pagal sudarytą sutartį gauti pinigai.

Kiekvienas įmonės kaip turtinio komplekso elementas, priklausantis verslu užsiimančiam subjektui, gali būti savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas. Įmonės pirkimo–pardavimo atveju reikšmę įgyja šių atskirų turto elementų visuma, t. y. ne tik bendras kiekvieno iš elementų ryšys su nuosavybės subjektu, bet ir minėtų elementų tarpusavio sąsajos – bendra ūkinė komercinė paskirtis, leidžianti elementų visumą vadinti turto kompleksu ir parduoti šią visumą kaip vieną objektą pagal pirkimo–pardavimo sutartį kaip įmonę. Įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi gali būti perleista visa įmonė kaip turtinis kompleksas (pagal Civilinį kodeksą kartu gali būti perleistas net ir pardavėjo, pavyzdžiui, bendrovės A pavadinimas) arba įmonės esminė dalis.

Įmonės teisinis režimas

Įmonę kaip turtinį kompleksą, atsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, mastą, pobūdį, veikimo trukmę ir daugybę kitų aplinkybių, realiai gali sudaryti įvairiausi materialiojo ir nematerialiojo, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto deriniai. Tačiau įmonė bet kokiu atveju teisine prasme bus laikoma nekilnojamuoju daiktu. Gali pasitaikyti situacijų, kai verslo pardavimas apskritai nebus susijęs su turto siaurąja prasme pardavimu. Pavyzdžiui, bendrovė A pagal įmonės pirkimo–pardavimo sutartį perduoda bendrovei B verslo klientus (perleidžia teises ir pareigas, kylančias iš sutarčių su klientais) ir šalių (darbdavių) susitarimu į bendrovę B pasiūloma pereiti bendrovės A darbuotojams. Tačiau perleidžiant šį turtą turi būti laikomasi nekilnojamųjų daiktų perleidimą reguliuojančių normų, keliančių griežtos notarinės formos, sutarties paskelbimo viešajame registre, įmonės perleidimo perdavimo–priėmimo aktu ir pan. reikalavimus. Tai lemia įstatyminio nekilnojamojo daikto režimo taikymas, pagal kurį pagal prigimtį kilnojamieji daiktai (t. y. daiktai, kurie nėra žemė ar neatsiejamai susiję su žeme) įstatymo pripažįstami nekilnojamaisiais.

Derybos dėl verslo įsigijimo būdo pasirinkimo

Ketinant perleisti verslą, tarp pardavėjo ir pirkėjo vyksta derybos. Vienas iš klausimų, ketinant įsigyti verslą, – kokį teisinį būdą pasirinkti, kaip šio tikslo bus siekiama. Kalbant apie verslo perleidimą, vieno ar kito teisinio būdo pasirinkimo pranašumas vienai šaliai dažnai kartu reiškia trūkumą kitai, ir atvirkščiai. Todėl sprendimą dėl konkretaus būdo pasirinkimo lemia faktiniai šalių interesai, šalių derybinė padėtis ir įgūdžiai. Sprendimas dėl teisinio būdo pasirinkimo lemia patį pardavimo objektą, t. y. tai, kas bus parduodama: a) bendrovės akcijos, b) turtas dalimis ar c) įmonė kaip kompleksas.

Vieni svarbiausių klausimų, dėl kurių šalys tariasi per derybas dėl verslo perleidimo, yra parduodamo objekto kaina, mokėjimo terminai ir tvarka. Bendram sprendimui rasti būtina ne tik turėti laiko, bet ir pakankamai informacijos apie konkretų verslą, todėl šalių bendravimas iki sutarties sudarymo tęsiasi tam tikrą laikotarpį ir tampa teisiškai reikšmingas.

Informacija apie perleidžiamą verslą

Siekiant gauti informacijos, dažniausiai atliekami patikrinimai ir jų rezultatų pagrindu priimamas sprendimas dėl sutarties kainos. Derybos dėl verslo perleidimo dažniausiai prasideda konfidencialumo sutarties tarp šalių pasirašymu, kurioje apibrėžiama konfidenciali informacija, numatoma dėl įsipareigojimų pažeidimo atsiradusios žalos atlyginimo tvarka ir pan.

Viena vertus, pirkėjas suinteresuotas gauti išsamią informaciją apie pardavimo objektą, nes ji jam reikalinga derantis dėl kainos. Antra vertus, pardavėjas taip pat suinteresuotas vykdyti įstatymuose nustatytą pardavėjo pareigą pateikti pirkėjui visą svarbią informaciją apie pardavimo objektą. Pardavėjas gali rinktis iš kelių alternatyvų. Jis gali pateikti pirkėjui išsamią informaciją, užtikrindamas, kad ji teisinga, taip pat gali sudaryti pirkėjui sąlygas atlikti patikrinimus, perleisdamas jam riziką dėl to, kad šis negavo informacijos dėl savo neapdairumo. Dažniausiai pardavėjai renkasi pastarąjį variantą. Šalims jau pradiniame derybų etape apsisprendus dėl verslo perleidimo būdo ir pasirinkus akcijų pirkimą–pardavimą, pirkėjo teisė atlikti patikrinimus ir jo atlikimo tvarka gali būti nustatoma sudarant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Įmonės pirkimo–pardavimo atveju preliminariąją sutartį sudaryti iki patikrinimo nepatartina, nes preliminariojoje sutartyje būtų reikalaujama nustatyti vieną iš būsimos sutarties esminių sąlygų – įmonės kainą (kaina yra nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties esminė sąlyga, todėl turi būti numatyta preliminariojoje įmonės pirkimo–pardavimo sutartyje, bet neprivalo būti numatyta preliminariojoje akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje). Todėl, neapsisprendus dėl verslo perleidimo būdo arba pasirinkus sudaryti įmonės pirkimo–pardavimo sutartį, teisę atlikti patikrinimą derėtų numatyti derybų rezultatus fiksuojančiame dokumente – ketinimų protokole. Tačiau ketinimų protokolas turi tik džentelmeniško susitarimo galią, t. y. teisiškai šalių neįpareigoja.

Pardavėjas dažniausiai sudaro galimybę pirkėjui atlikti bendrovės patikrinimą. Patikrinimas gali būti įvairus, bet dažniausiai pirkėjui naudinga atlikti teisinį, finansinį ir mokestinį patikrinimą. Tam tikrose ūkio šakose veikiančiose įmonėse pravartu atlikti ir kitokius patikrinimus, pavyzdžiui, aplinkosauginį. Atliekant teisinį patikrinimą, tyrimui reikalinga informacija, jei ji nėra viešai prieinama, gaunama iš pardavėjo. Praktika sukūrė potencialaus pirkėjo supažindinimo su reikiamais dokumentais procedūrą, pagal kurią „steigiamas“ vadinamasis dokumentų kambarys ir taip sudaroma galimybė potencialiems pirkėjams pagal tam tikras taisykles susipažinti su susistemintais bendrovės dokumentais. Atliekant teisinį patikrinimą dažniausiai tikrinama, kokia yra esamų ar gresiančių teisminių ar arbitražinių ginčų padėtis, susitarimai su bendrovės finansuotojais (pavyzdžiui, ar finansavimo sutartyse nėra vadinamųjų akceleracijos sąlygų, pagal kurias perleidus iš sutarties kylančias teises ir pareigas kitiems asmenims, finansuotojai įgytų teisę pareikalauti išankstinio skolos grąžinimo), darbo teisės klausimai (ar yra kolektyvinių sutarčių, darbo taryba, profesinė sąjunga) ir kiti konkrečiu atveju svarbūs aspektai.

Kadangi tikrinant įmonę pirmiausia siekiama nustatyti verslo vertę, galimos kelios patikrinimo alternatyvos. Kaip minėta, pardavėjas, pateikęs tam tikrą informaciją apie įmonę, tam tikra forma gali patvirtinti, kad ji teisinga (jei pirkėjas, pasirašęs sutartį, nustato, kad pateikta informacija buvo neteisinga, pardavėjas turi atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius ar sumokėti baudą, jei sutartyje tokia bauda numatyta). Taip pat šalys gali susitarti, kad dalies ar visos kainos mokėjimas būtų atidėtas (tokiu atveju pirkėjas, įsigijęs bendrovę, ją patikrina, o aptikęs tam tikrų problemų, dėl kurių kaina turėtų būti mažesnė, gali nemokėti likusios kainos dalies, tačiau svarbu, kad šalys būtų aiškiai susitarusios, kada galima mažinti kainą).

Verslo pirkimas – pardavimas, Versus akcijų pirkimas – pardavimas

Labiausiai paplitęs ir dažniausiai naudojamas verslo įsigijimo ekonomine prasme būdas yra bendrovės akcijų pirkimas–pardavimas, kai įsigyjamas kontrolę suteikiantis akcijų paketas. Yra naudojamas specifinis akcijų įsigijimo būdas – tai bendrovės įstatinio kapitalo didinimas ir išleistų naujų akcijų pasirašymas.

Sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pasikeičia tik bendrovės dalyviai – akcijų savininkai, todėl pirmiausia nuo įmonės pirkimo–pardavimo šį būdą skiria tokios sutarties objektas – akcijos, t. y. sudarius sandorį teisiniu požiūriu pasikeičia ne pačios įmonės, bet bendrovės, kuriai priklauso turtinis kompleksas (įmonė), akcijų savininkas. Su tuo glaudžiai susiję ir skirtingi padariniai pirkėjui ir pardavėjui.

Nors akcijų pirkimas yra populiariausias iš verslo įsigijimo būdų, dėl savo specifikos jis nebūtinai gali visiškai atitikti šalių interesus. Kai pirkėją domina tik spekuliavimas bendrovių akcijomis, įmonės pirkimo galimybė apskritai nesvarstoma ir vadovaujamasi JAV praktikoje susiformavusia „Wall Street Rule“ taisykle, pagal kurią akcininkas gali arba pritarti bendrovės valdymui, arba parduoti turimas akcijas. Įsigijęs turtinį kompleksą – įmonę, naujasis jos savininkas, turėdamas dar prieš įsigijimą nusistovėjusią valdymo struktūrą, gali valdyti naujai įsigytą verslą vadovaudamasis tais pačiais principais, kurie įsivyravo perkančioje bendrovėje dar prieš įsigyjant įmonę.

Renkantis iš dviejų alternatyvų – įmonės ir akcijų pirkimo–pardavimo, lemiamą reikšmę dažniausiai turi mokesčių planavimas. Šiuo aspektu dauguma pirkėjų būna suinteresuoti įmonės, o dauguma pardavėjų – akcijų perleidimu. Dažniausiai dilema „asset sale versus stock sale“ kartu reiškia ir konfliktą tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjas suinteresuotas pirkti įmonę, nes tokiu atveju jis, pavyzdžiui, galės derėdamasis su pardavėju nustatyti didesnę trumpalaikio ir mažesnę ilgalaikio turto vertę ir taip susigrąžinti dalį sumokėtos kainos, nurašydamas trumpalaikį turtą kitais finansiniais metais. Pardavėjui įmonės pirkimas–pardavimas nenaudingas dėl dvigubo apmokestinimo. Pareiga mokėti mokesčius dukart atsiranda dėl to, kad įmonės kaip turto perleidimas pagal pirkimo–pardavimo sandorį dažniausiai yra apmokestinamas PVM, o jei pardavus verslą bendrovė likviduojama, dalyviai (akcininkai), siekdami gauti dalį likviduojamos bendrovės turto, papildomai turi sumokėti pajamų mokestį. Iki Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo (2004 m. sausio 15 d.), įmonės perdavimas kito asmens nuosavybėn (kai visa įmonė kaip turtinis kompleksas perduodama vieno asmens nuosavybėn) nebuvo laikomas nei prekių tiekimu, nei paslaugų teikimu, t. y. šiuo sandoriu perleidžiamas turtas nebuvo PVM objektas. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą Lietuvoje PVM nuo įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamo turto būtų mokamas.

Renkantis vieną iš minėtų sutarčių, labai svarbu atsižvelgti į tai, koks turtas sudaro įmonę. Civilinio kodekso 6.402 straipsnyje nustatytos turto ir prievolių perleidimo pagal įmonės pirkimo–pardavimo sutartį išimtys, t. y. nurodytas objektų, kurių negalima perleisti pagal įmonės pirkimo–pardavimo sutartį, sąrašas. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes Civilinio kodekso 6.402 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad pagal įmonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas negali perduoti teisių ir pareigų, kurių pardavėjas apskritai neturi teisės perduoti kitiems asmenims. Taigi, jei įmonės svarbią dalį sudaro sutartys, iš kurių kylančios prievolės negali būti perleistos tretiesiems asmenims arba gali būti perleidžiamos tik esant kitos šalies sutikimui, pasirinkus akcijų pirkimą–pardavimą, būtų sutaupoma daug laiko, juolab kad negavus visų reikiamų sutikimų įmonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas būtų atmestas ir sugaištas laikas būtų prarastas.

Jei turto perleidimas yra sudėtingas dėl to, kad, pavyzdžiui, didžiąją jo dalį sudaro nekilnojamieji daiktai, kitas registruotinas turtas ar įmonės veikla pagrįsta tam tikrų leidimų turėjimu, abiem šalims turbūt palankiausia būtų rinktis akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Antra vertus, įmonės pardavėjas gali turėti savo priežasčių pasirinkti įmonės pirkimo–pardavimo sutartį: parduodamas akcijas pardavėjas perleistų viską – klientus, darbuotojus, visą turtą, tačiau jis gali būti nesuinteresuotas parduoti viską, jei, pavyzdžiui, jam naudingiausia parduoti esminę įmonės dalį, o likusį turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį, panaudoti kitoms savo reikmėms. Tokį turtą jis galėtų nuomoti kitiems asmenims, kad ir įmonės pirkėjui, ir taip užsitikrinti pajamų šaltinį. Toks variantas nebūtų įmanomas pasirinkus bendrovės akcijų pardavimą kaip verslo perleidimo būdą.

Civilinio kodekso 6.404 str. 2 dalyje nurodomi tam tikri dokumentai, įvardijami kaip įmonės pirkimo–pardavimo sutarties privalomi priedai, kurie turi būti parengti ir šalių suderinti bei pasirašyti: tai įmonės turto inventorizavimo aktas, įmonės balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą, įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodyta skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai. Įmonės pirkimas–pardavimas turinio prasme yra sudėtingesnis sandoris negu akcijų pirkimas–pardavimas, nes perleidžiant įmonę reikia įvardyti visus perleidžiamą turtinį kompleksą sudarančius elementus. Tačiau įmonės pirkimo–pardavimo sutartyje tiksliai apibrėžiama tai, kas parduodama. Tiesa, yra kelios šios taisyklės išimtys, numatytos Civilinio kodekso 6.402 str. 2 dalyje, kurioje nurodyti objektai (tai teisė į firmos vardą, prekių ir paslaugų ženklą ar kitus pardavėją ar jo prekes identifikuojančius žymenis), pereinantys automatiškai, jei sutartyje nenurodoma priešingai. Kadangi perleidžiant įmonę turtas perduodamas „pagal sąrašą“, priešingai negu akcijų pirkimo–pardavimo atveju, nekyla netikėto įsigijimo pavojaus. Be abejo, akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje gali būti numatomos tam tikros priemonės, siekiant minimizuoti netikėto įsigijimo riziką, tačiau įmonės pirkimo–pardavimo sutarties pranašumas šiuo aspektu bet kokiu atveju geriau užtikrina pirkėjo interesus.

Turto ir įmonės pirkimo – pardavimo sutarčių atribojimo problema

Dažnai pasitaiko verslo pardavimų, kai parduodamos ne bendrovės akcijos, o tam tikra turto dalis ir su juo susijusios teisės ir pareigos. Pats įmonės pirkimas–pardavimas taip pat yra turto bei teisių ir pareigų pirkimas–pardavimas. Tiesiog Civilinis kodeksas numato specialią galimybę parduoti ne įmonę sudarantį turtą ir teises kaip atskirus objektus pagal atskiras sutartis, bet visą įmonę kaip turtinį kompleksą. Šių sutarčių objektų atribojimo klausimas glaudžiai susijęs su anksčiau aptarta įmonės samprata, pagal kurią įmone gali būti vadinamas tik toks turto kompleksas, kuris yra vienijamas bendros ūkinės komercinės paskirties.

Turto ir teisių pirkimas turi pranašumų, kai parduodama ne visa įmonės veikla, o tik su jos dalimi susijęs materialusis ir nematerialusis turtas, kuris dėl tam tikrų priežasčių negali būti laikomas turtiniu kompleksu ar jo esmine dalimi. Tuomet parduoti akcijas nepatogu, išskyrus atvejus, kai prieš parduodant įmonė yra reorganizuojama išdalijimo ar padalijimo būdu ir suformuojami keli juridiniai asmenys, atitinkamai padalijant prieš reorganizavimą veikusio juridinio asmens turtą arba dalį turto prijungiant prie kito veikiančio juridinio asmens. Turto ir prievolių perėmimas yra greitas ir paprastas būdas, palyginti su reorganizavimu, kuris paprastai trunka kelis mėnesius, ar net su įmonės perleidimu, kuris taip pat ilgai užtrunka ir yra susijęs su tam tikrų specialių įstatyme numatytų reikalavimų privalomu laikymusi. Sudarant kelias sutartis, pagal kurias įgyjamas turtas ir perimamos prievolės, galima greičiau pasiekti iš esmės tą patį rezultatą.

Civilinio kodekso 6.410 straipsnyje numatyti atvejai, kai normos, reglamentuojančios įmonės pirkimą–pardavimą, netaikomos: a) kai parduodamas įkeistas įmonės turtas, b) kai įmonės turtą parduoda jos administratorius ar teismo antstolis. Tačiau dėl įmonės sąvokos apibrėžimo abstraktumo nėra visiškai aišku, ar parduodant dalį ūkine komercine veikla besiverčiančio subjekto turto, yra būtina sudaryti įmonės pirkimo sutartį, ar ne. Šis klausimas labiausiai susijęs su kreditorių, darbuotojų ir kitų suinteresuotų asmenų apsauga. Ji išsamiai apibrėžiama įmonės pirkimo–pardavimo sutartyje, bet plačiai nereglamentuojama tuomet, kai yra perleidžiamas turtas ir teisės. Į klausimą, kokiais atvejais privaloma sudaryti įmonės pirkimo–pardavimo sandorį vietoj paprasto turto pirkimo–pardavimo sandorio, atsakyti, ko gero, gali tik teismų praktika.

Verslo pirkimas – pardavimas ir reorganizavimas

Įmonė gali būti reorganizuojama įsigyjant verslą ar jau įsigijus. Pavyzdžiui, bendrovė A gali perimti visas bendrovės B teises ir pareigas ją reorganizuodama prijungimo ar sujungimo būdu ir perleisdama dalį bendrovės A akcijų buvusiems bendrovės B akcininkams. Šiuo atveju asmeniui, prie kurio prijungiamas „taikinyje esantis“ verslu užsiimantis asmuo, pereina visos prijungiamo asmens teisės ir pareigos beveik be išimčių. Kitas pavyzdys galėtų būti situacija, kai, norint parduoti dalį verslo, juridinis asmuo reorganizuojamas padalijimo būdu – iš vienos bendrovės įsteigiamos dvi ir vienos iš naujų bendrovių akcijos parduodamos tretiesiems asmenims. Panaši schema įmanoma ir bendrovę reorganizuojant išdalijimo būdu. Juridinį asmenį reorganizuojant prijungimo būdu pasiekiamas panašus ekonominis rezultatas kaip ir perkant įmonę, tačiau reorganizavus įmonę bet kuriuo atveju bent vienas iš juridinių asmenų nustoja gyvavęs, o įmonės pirkimo–pardavimo atveju tiek pirkėjas, tiek pardavėjas (parduodamu verslu iki pardavimo vertęsis asmuo) veikia ir po tokio sandorio sudarymo.

Papildomi susitarimai, sudaromi įsigyjant verslą

Perkant įmonę, išlieka rizika, kad gautus pinigus pardavėjas investuos į konkurencinį verslą ir, naudodamasis jau įsigytomis tos srities žiniomis, bei turėdamas daug informacijos apie konkurentą (pirkėją) išstums pastarąjį iš rinkos. Dėl šios priežasties yra paplitę nekonkuravimo įsipareigojimai (dažniausiai pardavėjas įsipareigoja tam tikrą laiką nekonkuruoti su įmonės pirkėju jo veiklos srityje) bei darbuotojų ir klientų „neviliojimų“ įsipareigojimai (kai pardavėjas įsipareigoja nesiūlyti pirkėjo darbuotojams darbo, nesiekti perimti jo klientų).

Pasitaiko atvejų, kai, perleidus įmonę ar jos dalį, nutrūksta tiekimo arba platinimo kanalai, kuriais pardavusi verslą bendrovė naudojosi dėl ryšių su tam tikra susijusių ūkio subjektų grupe. Taip pat neretai intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, kuriomis naudojosi parduota įmonė, lieka pardavėjo nuosavybėje. Atsižvelgdamos į tai, šalys, be įmonės pirkimo–pardavimo sutarties, gali pasirašyti papildomus susitarimus, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio prekių ar paslaugų tiekimo, nuomos, platinimo ar franšizės. Papildomi susitarimai šalia įmonės pirkimo–pardavimo sutarties iš esmės nėra būtini, tačiau jų sudarymą pagrindžia minėti ekonominiai motyvai ir teisėtas įmonės pirkėjo siekis, kad įsigyjamas verslas veiktų ne blogiau nei prieš įsigijimą.

Nota bene:

• Įmonės pirkimo–pardavimo sutartis užsienio valstybėse dažnai apsvarstoma kaip akcijų pirkimo–pardavimo alternatyva ir tam tikrais atvejais iš tiesų gali geriau atitikti šalių interesus, tačiau Lietuvoje ši pirkimo–pardavimo sutarties rūšis nėra populiari.
• Parduodamas akcijas pardavėjas perleidžia viską – klientus, darbuotojus, visą turtą.
• Įmonė teisine prasme laikoma nekilnojamuoju daiktu. Perleidžiant šį turtą turi būti laikomasi nekilnojamųjų daiktų perleidimą reguliuojančių normų, keliančių griežtos notarinės formos, sutarties paskelbimo viešajame registre, įmonės perleidimo perdavimo–priėmimo aktu ir pan. reikalavimus.
• Pagal dabartines teisės normas Lietuvoje PVM nuo įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamo turto turi būti mokamas.
• Vadovaujantis dabartiniais teisės aktais, sunku aiškiai atriboti, kada turi būti parduodama įmonė kaip turtinis kompleksas, o kada gali būti parduodamas bendrovės turtas ir teisės bei pareigos. Pastarasis sandoris daug paprastesnis ir naudingesnis laiko prasme, todėl, net ir siekiant perleisti visą turtinį kompleksą, gali būti pasirinkta perleisti turtą ir / ar teises pagal kelis tokius sandorius.

Autorė: Rėda Pilipaitė
Šaltinis: teisescentras.lt