„Šeimos konstitucija“, arba kaip sklandžiai perduoti verslą

 

 

„Šeimos konstitucija“, arba kaip sklandžiai perduoti verslą

Vorenas Bafetas viename interviu atviraudamas prasitarė, kad savo palikuoniams jis „paliks pakankamai turto, kad jie būtų laisvi veikti bet ką, bet nepakankamai, kad galėtų neveikti nieko“. Verslo perdavimas yra ne tik dovana ateities kartoms, bet ir didelė atsakomybė. Įpėdiniai, nepelnytai gavę didelės vertės turtą, gali prarasti motyvaciją stengtis, tobulėti ir gyvenime savarankiškai ko nors pasiekti. Dažnas atvejis, kuomet pasukama turto švaistymo, o ne jo gausinimo keliu. O juk neapgalvotas verslo perdavimas gali sukelti pavojų verslo tęstinumui, pažeisti verslo partnerių, darbuotojų ir net visuomenės interesus.

Kaip gi tuomet rasti tą „aukso vidurį“ perduodant verslą? Perduoti verslą yra gerokai sudėtingiau nei butą, automobilį, sodo namelį, namų apyvokos daiktus ar pinigus banko sąskaitoje. Pasaulyje verslai iš kartos į kartą perduodami šimtmečiais, tuo tarpu nepriklausomoje Lietuvoje ši praktika tik pradeda formuotis. Mūsų šalies teisinėje sistemoje esantys įrankiai ne visuomet leidžia pasiekti optimalų verslo perdavimo rezultatą, sukuriant sąlygas verslo išlaikymui šeimoje daugeliui metų į priekį.

Nepaisant to, kokie konkretūs instrumentai bus pasirinkti, svarbu suprasti, kad verslo perdavimas, kaip ir pats verslas, yra ilgas procesas, reikalaujantis geros strategijos, pasiruošimo ir nuoseklaus įgyvendinimo.

1. Pirmas žingsnis sėkmingo turto perdavimo link – esamo turto inventorizacija. Šis žingsnis svarbus ne tik palikėjui, bet ir įpėdiniams, kad jie žinotų kokio turto esama ir, esant reikalui, išsireikalautų iš trečiųjų asmenų, valdančių šį turtą palikėjo naudai. Inventorizacijos metu būtina nustatyti:

• kiek ir kokio turto yra valdoma;
• kokiose jurisdikcijose jis yra;
• kokioms turto klasėms jis yra priskiriamas ir
• kaip yra valdomas – tiesiogiai, per kontroliuojamus juridinius asmenis, neformalių susitarimų su verslo partneriais pagrindu ar per nepriklausomus patikėtinius;
• kokios skolos ir įsipareigojimai yra susiję su turtu.

Skirtingos turto klasės dažnai reikalauja skirtingų sprendimų. Būtina žinoti tikslią viso turto sudėtį, kad vėliau priimti sprendimai atitiktų verslo savininko tikslus ir būtų veiksmingi komerciniu, reguliaciniu ir mokestiniu požiūriu.

2. Žinant turto sudėtį ir savininko tikslus, galima pereiti prie konkretaus plano sudarymo. Jis turėtų apimti finansinius, investicinius, teisinius, mokestinius ir edukacinius aspektus. Verslo ir turto struktūra susideda iš skirtingų aktyvų, dažnai esančių skirtingose valstybėse, pasižyminčių skirtingomis komercinėmis ypatybėmis, ir jiems taikomi skirtingi reguliaciniai reikalavimai. Todėl labai svarbu, kad planas būtų individualizuotas bei specifiškai priderintas prie konkrečių verslo ir turto aplinkybių. Vienokių sprendimų reikės užtikrinant finansinę grąžą iš valdomų finansinių investicijų, ir visai kitokių, siekiant išlaikyti pagrindinio verslo kontrolę „vienose rankose“ bei garantuoti, kad perdavus verslą jis ir toliau būtų valdomas profesionaliai ir pelningai.

3. Sudarant planą, svarbus žingsnis – tinkamo turto perdavimo įrankio pasirinkimas. Yra tokių turto perdavimo būdų, apie kuriuos teisingai pakonsultuoti gali tik mokesčių bei teisės žinovai. Šalia klasikinio testamento, kuris, deja, nėra veiksmingiausia verslo perdavimo priemonė, Lietuvos ir užsienio valstybių teisė siūlo alternatyvių priemonių, kurios leidžia pasiekti specialių su verslu ir palikėjo interesais susijusių tikslų.

1) Dovanojimo sutartis.

Ji leidžia turtą tarp artimųjų giminaičių perleisti be neigiamų mokestinių pasekmių, palikėjui dar esant gyvam. Lietuvos civilinis kodeksas numato galimybę sudaryti dovanojimo su sąlyga sutartį, kuri suteikia teisę dovanotojui reikalauti, kad apdovanotasis grąžintų dovaną, jeigu apdovanotasis dovanotą turtą naudoja ne pagal paskirtį. Tinkamai struktūrizuotas dovanojimo sandoris leidžia verslo savininkui dar esant gyvam perleisti savo turtą įpėdiniams ir per papildomus apsaugos mechanizmus kontroliuoti, kad padovanotą turtą įpėdiniai naudotų pagal dovanotojo valią.

2) Renta.

Pagal rentos sutartį, rentos mokėtojas (skolininkas) įsipareigoja neatlygintinai arba mainais už kapitalo perdavimą jam nuosavybės teise periodiškai mokėti kitai šaliai (rentos gavėjui) sutartyje numatytą pinigų sumą arba kitaip išlaikyti gavėją. Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad rentos gavėjas yra trečiasis asmuo, o ne asmuo, perduodantis rentos mokėtojui nuosavybės teise kapitalą. Rentą, kaip instrumentą, galima naudoti siekiant užtikrinti, kad po verslo savininko mirties bus pasirūpinta pažeidžiamiausiais šeimos nariais (pvz., asmenimis, turinčiais specialių fizinių, ekonominių ar socialinių poreikių).

3) Užsienyje naudojami sudėtingesni įrankiai.

Siekiant, kad verslo kontrolė nebūtų išskaidyta tarp skirtingų įpėdinių, o verslas ir jo generuojama grąža teisingai paskirstomi tarp šeimos narių, dažnai naudojami specialūs šeimos fondai arba „trustai“ (angl. trusts), kuriuose profesionalūs patikėtiniai valdo turtą šeimos narių naudai. Tokie fondai ir „trustai“ leidžia atskirti juridinę nuosavybę nuo ekonominės nuosavybės, taip sudarydami sąlygas šeimos nariams įsitraukti į verslo valdymą per užimamas pareigas fonduose ar bendrovėse bei gauti finansinę naudą iš sėkmingos verslo veiklos, bet neleidžia atskiriems įpėdiniams laisvai disponuoti (pvz., parduoti) paveldėta dalimi ir taip „atskiesti“ šeimos turimą verslo kontrolę. Turto perdavimo tikslais gali pasitarnauti ir gyvybės draudimo sutartys, pasirinkimo sandoriai (angl. options), sutartys trečiojo asmens naudai.

4. Planuojant perdavimą, labai svarbu, kad planas spręstų ne tik verslo perdavimo, bet ir dabartines turto valdymo ir perdavimo problemas. Tad turto perdavimo plano nereikėtų sutapatinti su paveldėjimu. Verslo perdavimo planas turėtų būti naudingas ir dabartiniame etape. Kompleksiška turto inventorizacija ir pažangių teisinių instrumentų panaudojimas turto konsolidavimui gali padėti sumažinti su senomis ir atgyvenusiomis struktūromis susijusias rizikas, pagerinti verslo valdymo efektyvumą ir padidinti viso verslo vertę.

5. Nemažiau svarbu, kad planas būtų dinamiškas. Jis yra parengiamas atsižvelgiant į konkrečias esamas komercines ir asmenines aplinkybes. Tačiau, keičiantis aplinkybėms, turi keistis ir planas, kad jis išliktų aktualus ir tinkamas iškeltiems tikslams pasiekti. O keistis gali asmeninės aplinkybės (vedybos/skyrybos, vaiko/anūko/proanūkio gimimas, mirties atvejai), turto sudėtis, skolinimosi sąlygos ir kitos komercinės aplinkybės, reguliacinė aplinka, geopolitinė situacija.
6. Pats svarbiausias žingsnis – įpėdinių parengimas verslo kontrolės perėmimui. Šis žingsnis pareikalaus nuoseklių ir ilgalaikių parengiamųjų veiksmų:

1) įskiepyti palikuoniams norą tęsti verslo tradicijas;

2) tinkamai išmokslinti palikuonis;

3) sudaryti sąlygas įgyti profesinės patirties, perprasti konkretaus verslo specifiką;

4) išugdyti lyderystės savybes.

Viso proceso koordinavimui gali prireikti ne tik verslo savininko pastangų, bet ir išorinių patarėjų įsitraukimo – finansų, teisės, verslo ar net psichologijos sričių žinovų pagalbos. Į plano įgyvendinimą reikėtų kuo ankstesniame etape įtraukti artimuosius, kad jie žinotų verslo savininko tikslus, puoselėjamas vertybes. Tokia išankstinė komunikacija palikuoniams leis kryptingai ruoštis būsimam verslo perėmimui, padės išvengti ginčų tarp šeimos narių ir užtikrins, kad visus artimuosius vienytų ta pati vizija ir bendras noras ją įgyvendinti. Todėl gerai parengtas verslo perdavimo planas tam tikra prasme gali būti laikomas savotiška „Šeimos konstitucija“.

Šaltinis : “Verslo žinios”  2017.10.20